Литва в Петербурге

 
 

Литовские католические сообщества на Северо-Западе России

Šiaurės Vakarų Rusija - lietuvių katalikų bendruomenės


Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Rusijoje yra išsibarstę nemažai lietuvių. Iki spalio revoliucijos turbūt didžiausias lietuvių imigracijos centras buvo ne Čikaga, ką mes dažniausiai tokiu laikome, bet Sankt Peterburgas. Kadangi devynioliktame amžiuje šis miestas buvo imperijos sostinė, labai daug lietuvių vyko ten ieškoti geresnio bei perspektyvesnio gyvenimo. Sankt Peterburge studijavo ir tuometinė inteligentija, nes tuomet šiame mieste buvo koncentruota daugelis imperijos aukštųjų mokyklų ir, 1832-aisiais metais uždarius Vilniaus universitetą, ten buvo perkeltas ir Teologijos fakultetas, kuriame studijavo daug žymių lietuvių dvasininkų, tokių kaip vyskupai Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Kazimieras Paltarokas, Jurgis Matulaitis, kunigai Maironis, Putinas Vaižgantas ir daugelis kitų. Žinoma, po spalio revoliucijos lietuvių imigracija į Rusiją žymiai sumažėjo, tačiau net ir po minėtos revoliucijos šešiose Sankt Peterburgo bažnyčiose buvo aukojamos Šventosios Mišios lietuvių kalba. Paskutinysis Rusijos Sankt Peterburgo vyskupas taip pat buvo lietuvis - Teofilis Matulionis.

Lietuviai ir šiuo metu gyvena Rusijos Šiaurės Vakarų regione, kurį sudaro tokie pagrindiniai mietai kaip Sankt Peterburgas, Petrozavodskas, Murmanskas. Šiuose miestuose šiandien irgi gyvuoja lietuvių bendruomenės. Pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atgavimo į šiuos kraštus važiuodavo aplankyti ten įsikūrusių tautiečių katalikų kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. O paskutinius šešerius metus tenka man patarnauti šioms lietuvių bendruomenėms. Pirmiausia reikia paminėti keletą žodžių apie Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenę. Per paskutinį gyventojų surašymą apytiksliai trys tūkstančiai penki šimtai Sankt Peterburgo žmonių deklaravo Lietuvos pilietybę. Sankt Peterburgo centre seminarijos bažnyčioje prieš šešerius metus buvo pradėtos aukoti Šventosios Mišios, į kurias susirinkdavo apie 40-80 lietuvių. Bendruomenė šiuo metu vis auga ir jau turi savo parapijos chorą, o po šventųjų Mišių vyksta bendruomenės susirinkimai, kur aptariamos pačios bendruomenės aktualijos, parapijos ir Bažnyčios gyvenimo įvykiai. Kartais tenka nuvykti ir į Murmanską, didžiausią už poliarinio rato esantį miestą, kur taip pat gyvena nemažai lietuvių, tame mieste pasilikusių dėl įvairių gyvenimo aplinkybių - pasirinktos profesijos, santuokos ir pan.

Kitas lietuvių bendruomenės prieglobstis Šiaurės Vakarų Rusijoje - Karelija. Jos sostinėje Petrozavodske yra katalikų Bažnyčia. Virš tūkstančio Karelijos gyventojų deklaravo Lietuvos pilietybę, tačiau lietuvių dvasininko ten nėra ir man taipogi tenka ten nuvykti patarnauti Šventosioms Mišioms. Šių metų lapkričio 5-6 dienomis buvo paminėtas Karelijos lietuvių nacionalinės-kultūrinės autonomijos 5-metis. Ta proga Petrozavodsko lėlių teatro salėje ir Medvežjegorsko kultūros namuose surengti šventiniai koncertai, kuriuose dalyvavo folkloro ansamblis iš Vilniaus "Nalšia", Petrozavodsko lietuvių šokių ansamblis "Rasa", Murmansko lietuvių bendrijos ansamblis "Lietuva", Sankt Peterburgo lietuvių moterų choras "Neringa". Susirinkusius lietuvius laišku pasveikino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, koncertuose dalyvavo Karelijos Respublikos ir Petrozavodsko miesto valdžios atstovai. Šia proga įvyko tradiciniu tampantis Rusijos Šiaurės Vakarų regiono lietuvių bendruomenių susitikimas, kuriame dalyvavo lietuviškų organizacijų nariai iš Sankt Peterburgo, Murmansko srities, Karelijos ir Komi respublikų. Minėta proga kun. Rimantas Gudelis irgi dalyvavo šiuose renginiuose.

Rusijos Šiaurės Vakarų kraštas lietuviams taip pat yra svarbus ir tuo, jog ten yra lietuvių tautos kankinystės vietų dalis. Tiksliau kalbant netoli Sankt Peterburgo yra Levašovo dykynė, kur 1937-aisiais „Stalino valymo" metais tiesiog pagal telefonų knygas arba parapijų sąrašus buvo naikinami žmonės remiantis nacionaliniu išskaičiavimu arba pagal religinius įsitikinimus. Šias kapinės, kur yra nužudyta nemažai ir lietuvių, taip pat teko aplankyti lapkričio pirmomis dienomis. Minėtos viešnagės metu buvo aplankytas Medvežjegorskas, kuris irgi yra lietuvių kankinystės vieta. Būtent Medvežjegorske prasideda Belamor kanalas, į kurį 1945-aisiais metais be jokios priežasties prievarta šio kanalo atstatinėjimui buvo išvežta virš tūkstančio lietuvių. Kaip pasakojama, kai kurie iš jų buvo tiesiog paimti einantys gatve ir išvežti. Prie Medvežjegorsko yra ir dar viena lietuvių atminimui brangi ir skaudi vieta - Sandarmochas, kur Stalinas besiruošdamas Suomijos karui ir likviduodamas aplinkui esančius lagerius, vežė žmones žudymui. Ten buvo nužudyta nemažai lietuvių ir Sankt Peterburgo katalikų dvasinės seminarijos dėstytojų. Kuomet Karelijos lietuvių bendruomenė minėjo nacionalinės-kultūrinės autonomijos 5-metį, buvo aplankytos bei pagerbtos aukščiau paminėtos kapavietės.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius ir generalinis konsulas Sankt Peterburge Ričardas Degutis padėjo gedulo vainiką prie paminklo Sandarmoche, Rusijos Šiaurės Vakarų lietuvių bendruomenių pirmininkai pabėrė iš Lietuvos atvežtos žemės, Sankt Peterburgo lietuvių bendrijos choras "Neringa" sugiedojo giesmę "Ausk Marijai rožių giją", žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. 

Taigi dažniausiai šiuo metu mes girdime apie lietuvius Amerikoje, Airijoje, Ispanijoje ir kituose pasaulio kampeliuose, tačiau kaip matome nemažos lietuvių bendruomenės gyvuoja ir aktyviai puoselėja lietuvybę bei katalikybę Rusijos Šiaurės Vakarų regiono miestuose, kuriuos tenka aplankyti ir kurių bažnyčiose man tenka patarnauti.

 Kapelionas kun. Rimantas Gudelis